VšĮ Trakų švietimo centras
Akreditacijos pažymėjimas Nr.IVP-36

Publikuota: 2017-06-18 | Autorius: Nijolė Šeškuvienė, TAU Aukštadvario skyriaus studentė

2017 06 07 Trakų rajono Aukštadvario skyriaus TAU 19 narių keliavome po Prienų rajono įžymias vietoves ir iškilių žmonių tėviškes, domėjomės aplinka, kuri suformavo didžių žmonių asmenybes. Pirmiausiai aplankėme baltų kalbos tyrėjo, filosofinių studijų daktaro Jono Kazlausko gimtinę, ji yra Birštono seniūnijoje, Matiešonių kaime. Mus, atvykusius į šią sodybą, įsikūrusią gamtos prieglobstyje, pasitiko vėjo blaškomos vėliavos ir gervės – sodybos simbolis. Paminklinis akmuo ir Jono medinė skulptūra, stogastulpių ansamblis, tėviškės trobesiai, ąžuolų alėja, tūkstantmečio ąžuolynas. Palaimintas kiekvienas žmogus, skubantis gerbiamojo Jono keliu į tėviškę, į Matiešionis. Naujai atstatyta sodyba, gražiai tvarkoma aplinka, labai sudomino medinės skulptūros, pažyminčios profesoriaus Jono Kazlausko svarbias gyvenimo datas: gimimo (1930 08 01), pražuvimo (1970 10 08), kūno suradimo (1970 11 17) ir laidotuvių (1970 11 20). Jonas Kazlauskas visa, ką gyvenime darė, tai tiktai gera. Jo netektis yra didžiulis smūgis Lietuvai, kadangi turėjome pasaulinio masto kalbininką ir tyrinėtoją. Lietuva jo neteko, kai jam buvo tik 40 metų. Toks amžius buvo tiktai sėkmingo darbo pradžia, ir jis galėjo padaryti tiek daug

Pakeliui užsukomeį Birštoną. Tai balneologinis ir purvo terapijos kurortas, išgaunami mineraliniai vandenys („Vytautas“, „Birutė“, „Akvilė“ ir kiti). Mieste stovi Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (pastatyta 1909 m.), stūkso Vytauto kalnas (85 m), Dainų kalnelis, keturios sanatorijos, žirgynas, olimpinis irklavimo centras. Didžiausia įmonė – „Birštono mineraliniai vandenys“. Mieste veikia Birštono gimnazija, viešoji biblioteka. Kairiajame Nemuno krante, Alksniakiemio šilo pakraštyje, įrengtas takas stalinizmo aukoms atminti. Visi kopėme į Vytauto kalną, grožėjomės viena iš trijų Nemuno kilpų ir jos nepakartojamu peizažu. Pabuvojome mineralinio vandens garinimo paviljone – naujiena Lietuvoje. Šis ne tik sveikatinimo, bet ir turizmo objektas yra naujas traukos centras ligoniams ir turistams.

Toliau vykome į tautos dainiaus Justino Marcinkevičius tėviškę. Šios žemės sūnus Justinas buvo ir yra šio krašto dvasia, viltis ir dvasinė atspara. Svarbios įtakos turėjo gamta ir kaimo žmonės,suformavę jo asmenybę, kaip savas polis-valstybė, kaip visa dvasinių vertybių sistema ir gamtos harmonija. Šio kaimo žmonių istorinių vertybinių klodų pažinimas yra labai svarbus, jis įprasmina, įamžina Justiną Marcinkevičių kaip didžiąją šio krašto, visos Lietuvos ir viso humanistinio pasaulio asmenybę. Paminklinis akmuo ir kalvelė nusagstyta akmenimis, kurie virtę suoleliais. Tai išpildytas poeto gyvenimo kelrodės žvaigždės Genovaitės prašymas, kad kiekvienas, atvykęs į Just. Marcinkevičiaus tėviškę, prisėdęs mintimis galėtų pakalbėti ne tik su Lietuvą ir jos žmones mylėjusiu poetu, bet ir kraštiečiais, kuriems poetas išliks gyvas visur ir visada. Nors visi keliautojai garbingo amžiaus, tačiau dar atmintis leido prisimint, kažkada išmoktus Justino eilėraščius, juos padeklamuoti ir padainuoti dainą jo žodžiais.

Tolesnis mūsų kelionės tikslas buvo Vinco Mykolaičio-Putino tėviškė. Sodyboje šiuo metu gyvena ir jos grožiu rūpinasi Vinco Mykolaičio-Putino giminaičiai. Už poeto vaikystės namo dar išlikęs jo mėgtas sodas. Nuo sodybos kiemo matyti mylimas kalnelis Aušrakalnis su poeto sodintais berželiais. Seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos.

Galutinis mūsų tikslas - Šilavoto davatkynas.Davatkynas įsikūręs Naujasodžio kaimo pušyno šlaite, maždaug 0,7 km. nuo Šilavoto – parapijos centro. Daugiau nei šimtmetį čia veikė neformalus moterų vienuolynas, kuriame įsikūrė pamaldžios moterys – davatkėlės. Didžioji dalis jų, neturėdamos materialinių galimybių stoti į vienuolyną. Mažoje bendruomenėje gyvenusios moterys savo laiką skyrė bažnyčios priežiūrai, pagalbai kunigams bei maldai. Visuomet rasdavo laiko pagalbai aplinkiniams, slaugė sergančius ligonius, mokė siuvimo, audimo, verpimo, mezgimo amatų. Ypač svarbi ir reikšminga davatkėlių veikla buvo dvasinis ugdymas. Jos slapta, nepaklusdamos buvusiai politinei santvarkai, ruošė apylinkių vaikus Pirmajai Šv. Komunijai, taip stiprindamos pilietiškumą, tautiškumą, dorovingumą, pagarbą ir meilę savo tautai bei kraštui. Gyvais prisiminimais pasidalijo TAU studentė Nijolė Šeškuvienė, jai ir jos vyresnėms sesutėms vaikystėje teko pagyventi šioje bendruomenėje, nes 7 kilometrų kelias iki mokyklos, o ypač žiemą buvo sunkiai įveikiamas 11 – 13 metų mergaitėms. Čia teko išmokti netik darbelių, tinkamų namų ūkiui, rankdarbių, bet ir Dievo žodžio.

Ona Mieldažytė už tikybos mokymą buvo nuteista Lietuvos TSR teisme. Šiandieną yra išlikę du autentiški gyvenameiji namai, du ūkiniai statiniai – pašiūrė ir rūsys. Nedidelėje teritorijoje sutelkti pastatai suformavo tarsi atskirą gyvenvietę. Nuo 2004 metų Davatkyne buvo pradėti organizuoti kultūriniai renginiai - menininkų plenerai, „Poezijos pavasario“ renginiai, spektakliai, Lietuvos muziejų kelio, tarptautinės muziejų nakties renginiai, vietinės bendruomenės šventės. 2007 metais Davatkynas tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu. Nameliuose įrengtos ekspozicijos, kuriose supažindinama su čia gyvenusių moterų buitimi, kasdieniais darbais, pamaldumo tradicijomis. 2006 metais pušyno šlaite, šalia tako, vedančio į bažnyčią, yra įrengtas skulptūrų takas. Visą šimtmetį čia gyvenusios davatkėlės takeliu kasdien skubėjo į bažnyčią. Dabartinių „Davatkyno“ šeimininkų idėja buvo skulptūromis paženklinti šį taką.

Šioje vietoje buvo sumanyta davatkėlių atminimą įprasminti šventųjų moterų atvaizdais koplytėlėse.Minint muziejinės veikos dešimtmetį, šių metų gegužės 14 d. „Davatkėlių takelis“ dar pasipildys šv. Jokūbo ir šv. Kazimiero skulptūromis.

Mūsų tikslas pasiektas, matyti vaizdai, įžymių žmonių tėviškės, jų vaikystės ir jaunystės praminti takeliai patvirtino, kad žmogaus charakterį ir asmenybę formuoja tėviškė, aplinka ir draugai. Visi patekinti ir laimingi, gavę daug dvasinio penosugrįžome į namus.

Už šią turiningą kelionę esame labai dėkingi Trakų savivaldybei, Trakų TAU rektorei Nijolei Lisevičienei ir Aukštadvario TAU vadovei Vilijai Lauruševičienei, nes tik jų dėka buvo apmokėta kelionė ir visi keliaujantys gavo dovanėles širdelei pastiprinti.